Smaragdas

SMARAGDAS

            Smaragdo gimimas – unikalus gamtos reiškinys, kuris prilygsta triumfui. Šį posakį ir gausybę susižavėjimo šūksnių išlieja tie laimingieji, kuriems pavyksta rasti  brangakmenio radimvietes. Lopšinė šio kaprizingo gražuolio yra ištaiginga ir patogi. Altajuje buvo rastas kristalas, nepriekaištingo švarumo, kurio aukštis siekė 1,3m.

    Smaragdas yra viena iš gražiausių berilo atmainų. Kristalų gimimo kolonijos stebina grožiu, griežtomis simetrijos formomis, vaiskiomis, ryškiomis spalvomis. Užgimimui šio brangakmenio reikalinga geležis, magnis  ir chromas, be kurio kristalas netenka ryškaus, skaidraus žalumo. Kietumas pagal Moosą 7,5-8.Kad išryškėtų jo spalvos gilumas,- apdirbimui dažniausiai naudojama laiptuota „bageto“ forma, tačiau „brioletas“ arba „lašas“, taip pat mėgstami  moterų- ypač auskaruose.

   Plinijus  vyresnysis – romėnų filosofas, natūralistas smaragdui išaukštinti, sukūrė ištisas odes. Jis laikė šį brangakmenį viršiausiu sakydamas: „Nėra spalvos, kuri būtų malonesnė akiai, kaip vaiski smaragdo žaluma“. Mes visi su dideliu malonumu žiūrime į jauną prasikalusią žolę, jaunus medžių pumpurus,- taip ilsindami akis. O šiais laikais mokslo patvirtinta, kad žalia spalva ramina nervinę sistemą, koncentruoja mintis, gerina regėjimą.

 Smaragdas turi savybę  ryškiai nušviesti aplinką, aštriu spalvos kontūru tarsi praplėsdamas orą bei erdvę, netgi mažutis akmenėlis papuošale atrodo prabangiai ir išdidžiai.

  Egiptiečiai šių mineralų gavybą pradėjo 4 tūkstantmečius atgal. Jie ypač išpopuliarėjo karalienės Kleopatros laikais. Legendos apie ją visuomet mini brangakmenius. Aprašomi ne tik nesuskaičiuojama gausybė papuošalų, bet ir indai, buities reikmenys, baldai – gausiai inkrustuoti smaragdais. Kaip ir perlus – smaragdus Kleopatra laikė jaunystės eleksyru. O Egipto žyniai  apibūdindavo, kaip saugančiu miegą ir gerus sapnus nešantį mineralą. Taip pat miltelius naudojo vaistams temperatūrai numušti, reguliuoti kraujo spaudimą, šlapimo pūslės uždegimus gydyti. Tepalai su smaragdo milteliais padėdavo įkandus gyvatei, išgydydavo netgi stipriausius nudegimus, malšindavo psoriazę.

   Iš pravoslavų tikėjimo atėjęs mitas, jog moteris nešiojanti auskarus su smaragdais, arba kuloną su juo, gali tikėtis ilgos ir laimingos senatvės. Vienuolynų raštuose, senųjų receptų knygose randami  šafrano esencijos ir smaragdo miltelių komponentai, kurie  sėkmingai gydydavo epilepsiją. Iki šių dienų šis mineralas rekomenduojamas epilepsijos kamuojamiems žmonėms.

  Ne kartą istorijoje aprašomi atvejai, kaip smaragdas skyla, norėdamas perspėti šeimininką apie gresiantį pavojų arba ligą. Manoma, jog ilgas žiūrėjimas  į šį mineralą suteikia poilsį akims ir nervams, išlaisvina nuo įtampos, mažina stresą. Ypač jautresniems vėžiams - jis tikra atsvara. Žuvims - minčių koncentracija ir intuicijos lavinimas. Veneros atstovams jaučiams bei svarstyklėms – ramybė bei ilgaamžiškumas.

   Senovės išminčiai tvirtina, jog  šio mineralo ir žmogaus pasąmonės ryšys – unikalus. Mineralo vibracijos teigiamai veikia žmogaus psichiką. Ilgai nešiojantis smaragdą žmogus tampa gudrus, įžvalgus, numato ateitį. Jis neleidžia pasinerti į depresines nuotaikas, ilgus melancholijos apmąstymus, skatina optimizmą bei gerą nuotaiką. Mineralo poveikis labai švelnus ir ypatingai šiltas. Tai Veneros globojamas brangakmenis, todėl laikomas motinystės, šeimos, meilės saugotoju.

   Unikalia  žalia, peršviečiama spalva – pasižymi tik smaragdas; jo analogų  gamtoje nėra .Todėl padirbti juos knietėjo seniai ir kai tai pagaliau pavyko praeito amžiaus pradžioje - į rinką pasipylė sintetiniai akmenys. Iki šių dienų jie tiek „ištobulėjo“, jog tik specialisto analizė gali atskirti ir įvertinti jų originalumą. Tačiau ar gali dirbtinė stiklinė rožė konkuruoti su natūralia. Niekada – kokia tobula ji bebūtų, taip ir joks sintetinis analogas negali atstoti tikro gamtos kūrinio. Be to tik spektrinė analizė padeda įvertinti įvairias berilo – smaragdo rūšis.

    Daug amžių Vatikane saugomas įžymusis imperatoriaus Nerono monoklis, išskobtas kaip ilgai manyta, iš

didelio smaragdo. Jo apdirbimas ir forma tokie idealūs ir unikalūs, kad tironas  didžiavosi šia brangenybe ir be galo puikavosi. Naudojo monoklį stebėdamas gladiatorių turnyrus, dažnai pasibaigdavusius mirtimi. Grožėjosi  besileidžiančia saule ant Romos miesto kalvų. Šaltakraujiškai tyrinėjo savo mirusios motinos kūną, kurią pats įsakė nužudyti. Kiek žiaurumo ir nesuskaičiuojamų piktadarysčių  pergyveno gražuolis brangakmenis – istorija ne viską  išsaugojo. Šių laikų spektrinė analizė nustatė, jog tai neįprastos spalvos – unikalus chrizolitas. Vatikane brangenybė saugoma  kaip  istorinė vertybė ir apsirikimo atvejis.

  Tačiau okultistai ir mokslininkai šį atvejį vertina paprasčiau, atmesdami galimybę, kad smaragdas galėjo ilgai tarnauti tironui, jo piktiems tikslams. Kilnumo ir sąžiningumo  bei meilės simbolis – smaragdas būtų skilęs Nerono rankose, arba visokeriopai priešinęsis. Vadinasi tai negalėjo būti ir nebuvo  - smaragdas.

Ekspertė gemologė Alma Dūdienė

There is no image in this category

 

 

 

Phoca Gallery