Perlas

PERLAI

   Kai į kriauklę, gulinčią jūros arba upės dugne, patenka smiltelė, moliuskas, stengdamasis išstumti svetimkūnį pradeda auginti perlą. Pavadinimas kilęs nuo lotyniškojo ”perula”.

    Perlas tai organinė medžiaga  kalcio karbonatas, kurią moliuskas augina aplink svetimkūnį. Vidutinio dydžio kriauklėje, žirnio dydžio perlas išauga maždaug per 12 metų. Pernelyg ilgai augdami tikrieji perlai nespėja patenkinti rinkos poreikių. Todėl buvo sugalvota daugybė technologijų, kaip auginti juos  kolonijose.

    Perlai garbinami nuo seniausių laikų. Aprašomi senovės indų epuose “Rigvedoje”, Biblijoje, minimi tekstuose apie karalių Solomoną, Šumerų molinėse lentelės jiems skiriama svarbi vieta. Senojoje Rusioje buvo stipriai išvystyta upinių perlų gavyba. Bajorai mėgo itin gausiai siuvinėti jais rūbus, užtiesalus, mantijas, Bažnytinės karūnos, taurės, skeptrai puošiami jų karoliukais, kurie tada buvo vadinami biseriu.

     Stambesni už upinius jūriniai perlai auga šiltose jūrose. Kriauklių dydžiai nuo mažų iki didžiausių. Pati stambiausia: Tridakna gigas sveria virš 250kg, jos skersmuo apie 1metrą. Įvairiuose žemynuose kriauklės yra skirtingos, o nuo vietovės ypatumo ir augmenijos bei klimato priklauso perlų spalva. Nuo baltos iki itin retos: juodos, melsvos, rausvos oranžinės, geltonos,- visi jie pasižymi nuostabiu perlamutriniu atspalviu.   

   Nuo seno buvo manoma, kad perlų spindėjimas ramina nervus. Ilgai nešiojamas ant kaklo vėrinys  patikimai saugo nuo gerklės ligų, normalizuoja kraujo spaudimą. Senovėje alchemikai gausiai naudojo  perlų miltelius įvairiems tepalams ir mikstūroms gaminti. Kinijoje rastas jaunystės eleksyro receptas, kurio  pagrindinė sudedamoji dalis – perlų milteliai. Taip pat kremų, tepalų nuo reumato, įvairių mikstūrų virškinimui gerinti perlo masė – viena iš pagrindinių.

     Moterims mėgstančioms puoštis perlais, senovės išminčiai žadėjo ilgaamžiškumą ir odos skaistumą. Apie tai rašoma Avicenos “Kanone” bei Tibeto medikų raštuose. Ne veltui karališkųjų  šeimų moterys ir šiandien teikia jiems pirmenybę. Dienos metu perlai elegantiškai papildo garderobą, o vakare derinyje su deimantais, smaragdais, rubinais ir kitais brangakmeniais puošia karūnas, tiaras, auskarus ir prabangiausius kolje.

    Taigi perlų šlovė ir grožis nenuginčijami. Dirbtinai auginami povandeninėse plantacijose grožiu ir kokybe niekuo nenusileidžia tikriesiems. Natūralieji, kuriuos kriauklė nešioja kartais iki 50 metų  ir  ilgiau, yra didžiulė retenybė. Kainuoja jie pasakiškus pinigus. Dažnai būna netaisyklingos formos. Vienas iš brangiausių egzempliorių: La Režant – kiaušinio formos perlas  kurį laiką puošęs

Prancūzijos karūną, Kristi aukcione Ženevoje, 1988 metais buvo parduotas už 864 300 Amerikos dolerių. Vienas iš didžiausių perlų pasaulyje laikomas “Alacho perlas”. Išaugęs milžiniškoje 300kg kriauklėje Tridaknoje iki stambaus kokoso dydžio svėrė 6,5kg. 1934 metais prie Filipinų salų  kriauklę radęs naras žuvo, nes atidaręs ir sugriebęs perlą, negalėjo ištraukti rankos. Kriauklė užsidarė ir sunkūs gniaužtai tarsi spąstai suspaudė ranką.

     Apie perlus kuriamos legendos, virsdavo pasakomis netgi tose šalyse, kuriose jie niekada negalėjo augti. Tačiau kuo toliau nuo šiltųjų jūrų tuo brangesni ir geidžiamesni jie tapdavo. ”Saugok mane mano talismane…” rašė didysis A.Puškinas. Jo kūrybos tyrinėtojai ginčijasi, kokius brangakmenius poetas paminėjo .Vieni sako, kad tai granatai, kiti, kad tai buvo perlai.

    Viena iš graikų legendų byloja apie tai, kad perlai tai uždarytos ir suakmenėjusios deivių ašaros. Verkti prie žmonių jos negalėjusios tai šitokiu būdu išliedavusios savo skausmą. Iki šių dienų tikima, kad perlai neša skausmą ir ašaras. Tai – netiesa. Perlamutrinis spindesys verčia būti tauriems teisingiems ir sąžiningiems. Jaunoms merginoms perlai - nekaltybė, moterims - ištikimybė, taurumas, pasitikėjimas ir jėga. Optiškai ant žmogaus jie sukuria  tokias asociacijas ir verčia jų laikytis. Homero poemoje “Odisėjas” Penelopė  gavo iš vyro dovanų pačių rečiausių juodųjų perlų vėrinį, kaip ištikimybės simbolį. Šiandien perlai simbolizuoja santuokos tvirtumą, meilę, draugystę, viltį ir pasitikėjimą.

     Tačiau daug įdomesnė legenda apie karalienę Kleopatrą, kuri buvo ne tiek graži kiek gudri bei išmintinga. Turėjo tiek brangakmenių, kiek nei viena kita visų laikų karalienė. Tačiau svarbiausia mokėjo panaudoti jų kerų ir grožio galias. Kalbama, jog be mylimųjų smaragdų bei safyrų, ji dievinusi perlus. Kartą, vakarienės metu, Kleopatra susilažino su Marku Antonijumi, kuris iš jų sugebės sukurti brangesnį gėrimą. Ji pasakė, kad gėrimas būsiąs toks brangus, kad jį nupirkti galėsiąs tik pats Markas Antonijus. Antonijus ilgai tarėsi su vyndariais ir alchemikais kokie komponentai turėtų būti panaudoti. Kai pagaliau gėrimas buvo paruoštas, Kleopatra išsiėmė iš ausies perlą ir įmetė jį į taurę. Įpylusi šiek tiek acto ištirpdė perlą ir išgėrė. Lažybas Markas Antonijus pralaimėjo. Tokio brangaus gėrimo sukurti nesugebėjo netgi jis pats.

    Perlai – lepus gamtos kūrinys. Neatsparūs šarmų, rūgščių poveikiui, temperatūrų pokyčiams, tačiau puikiai atlaiko smūgius. Nukritęs ant kieto pagrindo perlo karoliukas ilgai ir aukštai šokinėja kaip kamuoliukas. Bijo kvepalų ir kremų tiesioginio poveikio. Ilgiau nešiojant rekomenduojama plauti švelniai muiluotu vandeniu ir nusausinti minkštu audiniu.

Ekspertė gemologė Alma Dūdienė

There is no image in this category

 

 

 

Phoca Gallery